Kas sieja gyvenimą lagamine ir koučingą?

Štai vėl įsibėgėjo nauja savaitė, įsukusi į gaivališką darbų ir rūpesčių sūkurį. Mano kelionę į Didžiąją Britaniją primena tik pusiau iškrautas lagaminas, nauja krūva knygų ir negailestingai artėjanti mokslinio darbo pabaigimo diena.

Į šią šalį pastaruoju metu keliauju gana dažnai –  paskaitos universitete, kuriame studijuoju koučingo ir mentorystės magistro studijose, vyksta kas mėnesį.  Visgi laiką ten skiriu ne tik studijoms. Kiekvieną kartą keliaudama stengiuosi aplankyti kuo daugiau su koučingu susijusių renginių, pabendrauti su kuo daugiau šios srities specialistų, tobulintis pati ir stebėti, kaip dirba kolegos. Kodėl? Nes manau, kad tai svarbu ne tik man, bet taip pat ir mano vadovaujamam „ICF Lietuva“ padaliniui bei bendruomenei, kurią ši organizacija vienija.

Taigi, kuo visa tai naudinga Lietuvos koučingo specialistams?

Pirmiausia, tai mūsų šalies reklama. Neretai mes siejame šalį su jos piliečiais, kuriuos pažįstame. Kuo daugiau pažįstame, susidraugaujame,  tuo labiau pasitikime. Tuomet kyla smalsumas apsilankyti, todėl koučingo profesionalai daug mieliau sutinka atvažiuoti pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi, o kartais net patys pasisiūlo! Kuo daugiau skirtingų ir profesionalių lektorių sutinkame, tuo daugiau žinių, platesnio suvokimo įgyjame – toliau jau tęsti tikriausiai nereikia.  Šioje srityje jau daug padarė Lėda Turai, kuri jau daug metų savanoriauja ICF organizacijoje, o šiemet tapo „ICF Global“ tarybos prezidente bei Tomas Misiukonis, taip pat studijavęs Didžiojoje Britanijoje.

Galiu pasidžiaugti – nors kitų metų renginius valdyboje svarstysime tik kitą savaitę, jau dabar turiu solidų sąrašą žmonių iš viso pasaulio, kurie nori atvykti į Lietuvą ir dalyvauti ateinančioje konferencijoje ar tradicinėse akademijose.

Antra ne ką mažiau svarbi  priežastis – dalijimasis patirtimi. Kaskart susitikus su kolegomis iš įvairiausių šalių aptariame koučingo aktualijas – laimėjimus, iššūkius ir naujas idėjas.  Aptariame, ką ir kaip galime nuveikti, kad situacija gerėtų. Pavyzdžiui, nuolat pasitaikančios situacijos, kai koučingas  painiojamas su tokiomis sritimis kaip NLP, fenotipologija, pozityvus mąstymas ir pan.  Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų teko kartoti – „tai, apie ką Jūs kalbate, nėra koučingas“.

Ši kelionė taip pat ne išimtis. Visai netikėtai pasitaikė galimybė susitikti su žmogumi, vadovaujančiu gana didelei kompanijai. Po pusvalandžio tikrai įdomaus pokalbio kalba pasisuko apie mane.  „Esu koučingo specialistė “ – tariau akylai stebėdama jo reakciją.  „Tu?“ – net pasimetė pašnekovas. „Aš labai atsiprašau, bet man alergija tavo profesijai! Tai gal tu tik laisvalaikiu?“ – lyg bandydamas pateisinti mane tęsė.  „Ne, tai mano profesija. Vienintelis užsiėmimas. Dirbu ir studijuoju tą patį.“ Kad būtų dar tvirčiau, pridūriau – „ir dar vadovauju tarptautinės koučingo federacijos filialui Lietuvoje“ ir  kad išvengtume abiems nemalonios įtampos šypsodamasi paklausiau – „Kas tiksliai sukelia alergiją?“

Po minutės tylos pasipylė argumentai:  „jie klausinėja užknisančių klausimų, į kuriuos aš ir pats ieškau atsakymo“, „daug šneka, bet neaišku apie ką“, „visiškai neturi patirties mano srityje, o bando spręsti problemą“ , „pasiūlė man praeiti mokymus, kad galėčiau manipuliuoti savo darbuotojais“, „pasiūlė man paklausti savo širdies atsakymo“ . „Absurdas!“ – pabaigė priekaištų tiradą pašnekovas. „Absurdas“ pritariau ir aš.  „Tai tu man dabar pasakyk: tu irgi tuo užsiimi arba jei ne, tai kas yra koučingas ir kokį biesą išdarinėja tie specialistai?“ – paklausė nekantriai pakėlęs į mane akis. Manau nė nereikia sakyti, kaip aš apsidžiaugiau šiuo klausimu ir kaip toliau vystėsi pokalbis…

Tikriausiai nėra pasaulyje vietos, kurioje koučingo specialistai nesusidurtų su šiuo iššūkiu, ir kiekvienas sprendžia jį savaip. Kolegos iš kitų šalių patarė kiek įmanoma daugiau šviesti savo potencialius klientus: rengti diskusijas, ieškoti sąlyčio taškų ir t. t. Taip ateityje ir darysime, tad laukite renginių 🙂 O ši istorija dar nesibaigė – kitos kelionės metu apie koučingą kalbėsiu minėto pašnekovo organizacijoje.

Grįžtant prie naudos, paskutinė, bet tikrai ne mažiau svarbi – partnerystė.

Kartu galima nuveikti daug daugiau nei po vieną – tai visiems žinoma tiesa. Puikus  pavyzdys – sėkmingas prieš keletą metų per Baltijos šalis praūžęs renginių maratonas. Šiuo metu bendradarbiaujame su kaimynais lenkais, kurie yra subūrę išties didelę bendruomenę ir turi daugiau patirties. Su jais kalbame apie  bendrų renginių organizavimo galimybes. Taip pat nuolat bendrauju su Didžiosios Britanijos specialistais – ieškome idėjų, kas būtų naudinga abiejų šalių koučingo specialistams. Galiausiai kovo mėnesį dalyvausiu ICF lyderių suvažiavime, į kurį susirinks net 128 valstybių atstovai.  Esu tikra, kad po jo atsivers dar daugiau galimybių visame pasaulyje ir Lietuvos koučingo specialistų bendruomenei.

Kaip mano vienas mylimiausių mokytojų yra pasakęs: „galimybių laukia tik tie, kurie tingi. Tie, kurie jų išties nori – jas kuria“. Mes , ICF Lietuva valdyba, kiekvienas atskirai ir visi kartu ne laukiame, o nuolat kuriame galimybes visiems kartu puoselėti koučingo kultūrą.

Giedrė Lesmaitytė, (ICF Lietuva prezidentė 2016 m.)